España

Norint skaityti toliau, labai siūlau nuo pradžios iki galo pažiūrėti šią filmuotą medžiagą, jei dar yra tokių, kurie jos nematė.

Tėvynė kiekvieno mūsų gyvenime užima tam tikrą vietą, vienų - didesnę, kitų - galbūt visai menką, tačiau šalis, miestas, vieta, iš kur esame kilę, visuomet turi tam tikrą reikšmę - norime to, ar ne. Mano gimtinė - Lietuva, mažytė šalis, iš pažiūros bevalė ir nusilpusi po sovietinės okupacijos, bet tai tik šydas, matomas užsieniečiams. Aš Lietuvą visuomet mylėjau, tai atrodė pasaulio centras, idilė, vieta, kur aplinkiniai tave supranta, yra nesvetimi vienas kitam, o moralinės vertybės ima viršų. Nors esu nugyvenusi dar visai nedidelę amžiaus dalelę, man kraupu stebėti, kaip mūsų šalis keičiasi į blogą, ir kaip ją keičiame mes patys - Lietuvos Respublikos piliečiai.

Vaizdas pradėjo darytis miglotu per 2008-ųjų metų seimo rinkimus. Daug nesidomėjau, bet dar nebuvau girdėjusi, kad šoumenų įkurta partija kokioje nors šalyje būtų ne tik pripažinta valstybės gyventojų ar įteisinta, bet ir gavusi keistai daug mandatų seime - svarbiausioje valdžios institucijoje. Ar dainininkai, laidų vedėjai, aktoriai, realybės šou dalyviai gali sėkmingai valdyti valstybę? Jei į seimą gali patekti kiekvienas norintis, kodėl jis išvis egzistuoja? Tokiu atveju juk jo net nereiktų: dėl kiekvieno nutarimo būtų galima rengti visuotinį referendumą, kurio metu kiekvienas, nuo kaimo elgetos iki banko valdytojo galėtų išreikšti savo nuomonę. Ką mes turime dabar? Gvardiją reikiamo išsilavinimo neturinčių kėdžių-šildytojų, dažnai net ir to nedarančių, mieliau šokių projektais nei biudžeto spragų lopymu užsiimančių veltėdžių, diktuojančių gyvenimo sąlygas man, tau, mums visiems.

Kaip mūsų valdžia tvarkosi su Kedžio istorija? Net sunku prisiminti, kada ji prasidėjo, vis dėlto, jau spėjo numirti ir pats istorijos iniciatorius, ir vadinamasis kaltininkas, o pabaigos kaip nesimato, taip nesimato. Atrodo, didžioji sumaištis dabar vyksta dėl mergaitės globos, bet taip tik dangstomi atskirų pusių interesai. Sunku įsivaizduoti, kokią psichologinę traumą jau yra patyrusi mažametė, savo mamą vadinant pedofile, koks bus jos tolesnis gyvenimas… Jos amžiaus vaikas nesupranta ir neturi suprasti, kas yra pedofilija. Norint vaikui svaidytis šiuo žodžiu, reikia pirmiausia labai gerai suprasti, kas tai yra. Reikia, kad kas nors tą žodį paaiškintų… Tam puikiai tiko mergaitės teta Venckienė. Ji, pati būdama teisėja, iki šiol nevykdo teismo sprendimo atiduoti vaiką mamai, nesuprasdama, o gal nenorinti suprasti, kad kuo ilgiau tęsis toks vaiko tąsymas ir kariavimas dėl jo, tuo didesnę žalą jis padarys tolesniam mergaitės protiniam vystymuisi. Kuri mama ištvertų šitokį košmarą, kai vaikas, nei naudojant jėgą, nei be jos, negali būti atiduotas savo gimdytojai, yra įtikintas, jog ji - baisiausias žmogus pasaulyje? Kas mums ir jums pasakė, kad Kedys, tas žudikas, yra didvyris? Kas pasakė, kad Ūsas pedofilas? Kas sakė, kad Stankūnaitė, vaiko motina, jį pardavinėjo? Kas sakė, kad Venckienė - šventoji, kad jai nors kiek rūpi vaiko interesai? Žiniasklaida.

Kad su žiniasklaidos pagalba ką nors įteigti yra nepaprastai lengva - pastebėti nesunku. Reklamos - geriausias to pavyzdys. Jei mes nepradėsime naudotis tuo daiktu, kurį laikome sau ant pečių, mumis manipuliuoti galės kiekvienas norintis. Mes nežinome ir beveik užtikrintai sakau, kad niekada nesužinosime, kas kalti Kedžio istorijoje, o kas ne. Ir spręsti ar aiškintis - ne mums. Tačiau aišku viena - jei ta mėtyta ir vėtyta mergaitė liks gyventi nors vienoje barikadų pusėje - su mama arba Kedžių gimine, ji neišgyvens. Tikrai neišgyvens psichiškai, o galbūt net ir fiziškai. Tiek Stankūnaitė, tiek Venckienė yra neįgalios auginti šią mergaitę, nes jos yra vedimos tik savų interesų, joms vaiko padėtis ir gėrovė - paskutinėje vietoje. Kitu atveju tai, kas rodoma mūsų televizorių ekranuose, rodoma nebūtų. Juk mums, lietuviams, svarbiausia neapsijuokti prieš kitus, net jei sumokame už tai labai brangiai. Dabar tiesiog vyksta dviejų “damų” kova, kuri laimės žiniasklaidą - pagrindinį prizą šioje loterijoje.

Tai, kas šiandien vyksta mūsų Tėvynėje, gali priminti Rusijos glūdumą, trečiųjų pasaulio valstybių kasdienybę, ar prastą meksikiečių serialą, bet kaip skaudu suvokus, kad Europos Sąjungos šalis, Lietuva, kadaise, apsiginklavusi tik laisvės ištroškusiomis širdimis, kovojusi dėl nepriklausomybės, turėjusi Maironį, Čiurlionį, Biliūną ir Donelaitį, dabar teturi Kedį, Valinską ir Nedzinską… Jei jūs nieko nedarysite, nepadarys niekas. O aš jau nuleidau rankas - donkichotizmo pas mane mažai…

Kiek seniau prašiau jūsų dalyvauti apklausoje ir padėti išrinkti, kokia tema man kalbėti kitąkart. Kadangi po lygiai jūsų balsų surinko temos “9gag” ir “apie bet ką”, tai šiandien ir bus toks pusiau be temos, pusiau su, įrašas.

Prieš kelias dienas, kai užsiknisusi su matematikos logaritminėm nesąmonėm numečiau sąsiuvinį ir įsijungiau 9gag, pamačiau šią nuostabią įžvalgą, kuri privertė mane nusišypsoti ir nesijausti tokia apgailėtina:

Kai internete, kam nors išsakius kokią nors netradicinę nuomonę, žmonės ima klykti iš įsiūčio ir apmėto tą nusidėjėlį keiksmažodžiais, taip ir norisi pasakyti tiems laido riteriams:

Apie tai, ką matote žemiau, jau kažkada kalbėjau, kai sakiau, kad labai labai nemėgstu žmonių, kurie šneka apie save blogai, nes nori, kad juos kas pagirtų, arba, kad vėliau galėtų vaidinti nustebusiais ir negalinčiais patikėti, kad jiems pasisekė:

O šitas tiesiog prieš kokią savaitę sukėlė šypseną, nors juodesnio humoro nelabai mėgstu iš tiesų:
O pabaigai, šiokia tokia pamokėlė, kurią turėtų išklausyti kiekvienas amerikietis:

Tai tiek, gal nelabai ilgas ir gilią mintį turintis įrašiukas, bet kai už lango toks smegenis stingdantis oras, nieko gilią prasmę turinčio nelabai ir norisi, ar ne? ;)

Ar kada skaičiavote, kiek kartų per dieną pasakote žodžius: “tu” ir kiek “aš”? Ir aš ne, o manau, kad reiktų. Ir turbūt būtų įmanoma išvesti teoriją, kad jei pasakai daugiau kartų aš nei tu, tai esi egoistas… Bet gal tai visiškai klaidinga? Gal tiesiog sakydamas aš, nori pasakyti kažką panašaus į “aš tave myliu?”… Todėl turbūt reiktų skaičiuoti žodžius “man” ir “tau”…

Beje, juk XXI amžius, tokiom “banaliom” (čia kaip kam, gali būti ir be kabučių) frazėm, kaip “tu man patinki” arba “aš tave myliu”, nieks nebesišvaisto, ar ne? O gaila… Bent jau man.

Ak, juk kalbėjom tai apie tave! Taigi, tu. Man atrodo, mes per mažai dėmesio skiriam aplinkiniams, ar ne? Ta prasme, ir jie mums skiria per mažai dėmesio, juk taip? Sakyčiau, gyvenkim dėl savęs, juk tai mūsų gyvenimas ir jis toks vienintelis, bet tada… kaip bus, jei visa žmonija taip manys? Užsidarysim kiekvienas savo kertėje ir gyvensim SAU, bet visiškai nelaimingai…

Aš ir vėl nukrypau! Tu tu tu tu tu!! Tu šiandien mano įraše svarbiausias… Kodėl? Nežinau, tiesiog norėjau pasikviesti šiek tiek svečių… Na, tai ar tau čia patinka?

*****

Ne, priverstinai stengtis dėl kitų negaliu, o jūs? Nors pabandyti verta…

P.S. Aplankyk MANO blogą nr.2 ir TU būsi mano numylėtinis nr.1!!

Hei! Nuo šiol mano blog’as plečiasi! Kadangi, ne paslaptis, blogas.lt dažnai stringa, sunku įkelti naujus įrašus, bei nėra gausybės būtinų funkcijų, sukūriau savo kasdieniškesnį blogą, prašau užsukti ir įvertinti! Tiesa, tikrai ir toliau čia rašysiu įvairius savo įrašus, manęs taip lengvai neatsikratysit, hehe…

Praeitame įraše kalbėjau apie El Clasico, kuris įvyko trečiadienį, ir, deja, Barcelona vėl laimėjo… Na, bet nieko, juk visko pasitaiko, hehe…

Taigi, jau penktadienis! Jį išlydėsiu per TV3 žiūrėdama Titaniką, o rytoj ruošiuos Protmūšiui, wish me luck! Ši savaitė praėjo žaibiškai, nors buvo gerokai apkrauta: ruošimasis šimtadieniui, kontroliniai, dėl vienų ar kitų priežasčių bemiegės naktys, vizitai pas gydytojus… Whew, pavargau.

Šiandien, tai yra ką tik, klausiau 2011m. Eurovizijos dainų! Praėjus pusmečiui, galiu pasakyti, kad pastaroji Eurovizija tikrai nebuvo ypatinga… Vis dėlto, Danijos ir Anglijos dainas dar pamenu, chi chi…

Jei rimtai, tai manau, kad man truputuką stogelis pačiuožė ir net neįsivaizduoju dėl ko… Pastarosiomis dienomis elgiuosi visai nei kaip įprasta aš, keistoka, bet visai įdomu!

Baigdama šios dienos įrašą, prašau jūsų pažvelgti į apklausą dešinėje ir padėti nuspręsti, kokia tema kurti įrašą kitąkart… Dėkuj!

Ne, ne apie romantiką čia kalba. Tiesiog dariausi kardiogramą, tai pulsas vienąkart rodė 108, kitąkart - 117. Negerai, negerai… Na, bet gal pirmadienį kardiologė geresnių naujienų turės (nors žiūrint į dabartinę situaciją, to tikėtis neverta).

Kaip aš gyvenu? Neblogai, šimtadienio nuotaikomis. Tiesa, mes jį šiemet ruošiame (ne dalyvaujame), tad labai nemiela išgirsti iš dvyliktokų, kad jie tikisi visiško šūd*. Mielieji, mes labai stengiamės, nenuvertinkite išgirdę tik gandus!

Šią savaitę anksčiausiai iš mokyklos grįžau pusę keturių… Nepaisant to, pamokos pastarosiomis dienomis eina keistai greičiau, nei įprastai. Šiandien dar perskaičiau visiškai visus savo įrašus šiame blog’e, kai kurie net šypseną sukėlė, kiti privertė pamąstyti, kiek daug laiko praėjo ir kaip viskas pasikeitė… Skaitau ne tik senus įrašus, o ir Fiodoro Dostojevskio “Nusikaltimą ir bausmę”… Taip, jos reikia mokyklai, taip, jos apimtis apie 600psl., bet, dėkuj Dievui, jau daugiau nei pusę įveikiau… Ir net pradėjo darytis įdomu skaityti!

Beje, pradėjo snigti. Tik prieš kelias dienas savo miestelyje sulaukėme normalaus kiekio sniego… Ir šaltukas pasikandžiojo. Bet gal ir gerai, pravalė mintis.

Pastarosios savaitės, kaip nebūtų keista, visiškai vienodos, be ypatingų įvykių, tiesiog teka savo vaga. Mokykla - namų darbai - laisvalaikis - mokykla… Kažko kito, tiesą sakant, ir nenusimato, juk didžiosios šventės praėjo, o artimiausiu metu atostogų nenusimato…

Pakalbėjus ne į temą, šį įrašą rašau ne tik šiaip sau, noriu užduoti ir jums pora klausimėlių: 1. Pastebėjau, kad sparčiai populiarėja tinklaraštis blogspot, tai norėjau paklausti, ar reiktų man savo įrašus kelti ir ten, ir čia, kad jums būtų patogiau? 2. Ar reiktų man susikurt kažką panašaus į savo puslapiuką feisbuke, kad galėtumėt visada žinot, kada išeina mano įrašai? ;p Labai prašau parašyti savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų, komentaruose!

Savaitės daina: Gavin DeGraw - Not Over You

Savaitės nuotrauka:

Tiesą sakant, veido išraiška labai panaši į mano, kraupiose situacijose

P.S. Aš nebūčiau aš, jei neparašyčiau kažko apie futbolą… Šiandien - El Clasico! Nepraleiskite ;)

Ispanija pradėjau domėtis dar būdama visai maža, kai pradėjau žiūrėti…meksikietiškus serialus - grįžusi iš mokyklos, ruošdama namų darbus, niekada nepamiršdavau įsijungti “Gata salvaje”. Mane žavėjo saulėti vaizdai, įdegę kūnai, šypsenos, ta nuostabi kalba… Ir visai nesvarbu, kad seriale vaidino meksikiečiai, o veiksmas ten dažniausiai ir vykdavo - svarbiausia, jog aš maniau, kad tai Ispanija. Lotynų Amerikos serialai mane sužavėjo taip, jog net nusipirkau ispanų kalbos pratybas/žodynėlį ir nusprendžiau, kad Ispanija - mylimiausia mano šalis.

Antrąkart Ispanija susižavėjau jau kiek ūgtelėjusi, būdama trylikos metų - 2008aisiais, per Europos futbolo čempionatą. Nors futbolu tuomet visai nesidomėjau, pamačiusi, kad čia dalyvaus Ispanija, net negalvojusi ėmiau ją palaikyti. Tai privedė iki to, kad stebėdama čempionato finalą nenustygau vietoje, o žavusis ispanas Davidas Villa mano atmintyje įsirėžė ilgam…

Ėjo metai, plėčiau savo žinias apie Ispaniją ir futbolą, supratau, jog ta atsipūtusi, niekur neskubanti ir visad laiminga valstybė būtų tobula vieta man - lėtapėdei, skaistaveidei mergaitei - gyventi. Paskutinis lašas mano svajonių taurėje atsirado 2010aisiais metais.

Kad ir kaip tai banaliai beskambėtų, su Ispanija mane vėl suvedė futbolas, kadangi meksikietiškų (!) serialų daugiau nebežiūrėjau. Taigi, Pasaulio futbolo čempionato metu, įsijungusi Ispanijos - Šveicarijos varžybas netikėtai nustebau, kad mano vaikystės dievukas - Davidas Villa - ir vėl čia! Nors tos rungtynės baigėsi ispanų pralaimėjimu (pirmu ir paskutiniu čempionate), po to mano širdis visiškai atsiskyrė ir pabėgo į pietvakarius Ispanijos link.

Negana to, Ispanija įteikė man geriausią gimtadienio dovaną, tarsi atsidėkodama už pasitikėjimą ir svajones - nugalėjo Pasaulio futbolo čempionate per mano gimtadienį - 2010m. liepos 11-ąją. Net neįsivaizduojate kokioje euforijoje buvau…

Suprantu, kad visas tas mano pamišimas gali skambėti keistai, bet jei jūs turite kažką, apie ką pagalvojus jums suvirpa širdis (ar tai būtų Justinas Bieberis, ar vaikinas iš kitos klasės, ar neaprėpiamas noras nuskristi į mėnulį, ar noras Antarktidoje suvalgyti ledų), mane suprasite.

Tai - mano svajonė.

Baigiasi 2011ieji metai. Keista, ar ne?

Metai atrodo ne toks didelis laiko tarpas, bet kai pamąstai, kas per juos įvyko, nurauna stogą. Bent jau man.

Šie metai man buvo geri. Ne puikūs, bet ir tikrai ne iš tų, kurių prisiminti nenorėčiau. Pirmiausia - beveik prieš metus, sausio 5 dieną, parašiau pirmąjį savo įrašą šiame blog’e. O atrodo, kad esu čia jau amžinybę.

Šiais metais taip pat laikiau dešimtos klasės egzaminus, apsilankiau Austrijoje ir Latvijoje, probėkšmiais pravažiavusi Slovakiją, Čekiją ir Lenkiją, gyvai mačiau futbolo rungtynes tarp Ispanijos ir Lietuvos, susipažinau su naujais žmonėmis, su kai kuriais senais pažįstamais praradau ryšį… Verkiau, juokiausi, pykausi, taikiausi - taip jau būna.

Šiemet mačiau labai daug filmų, tad galėčiau drąsiai teigti, kad man 2011-ieji - filmų metai. Štai ir šiandien pažiūrėjau seniai lauktą Contagion (rekomenduoju).

Nepraradau, o greičiausiai tik dar sustiprinau aistrą futbolui, Ispanijai, kelionėms, šokoladui… Stengiausi daugiau šypsotis, būti optimistiškesne, drąsesne ir tolerantiškesne.

Prisimenu, kaip skaičiavau dienas iki vasaros, spiegiau iš džiaugsmo Madrido “Realui” nugalėjus “Barceloną”, skaitydama R.Petrausko “Trečiojo Reicho triumfas” negalėdavau atsitraukti nuo knygos visą naktį, atradau naujų dainininkų, kuriuos kaip mat įsimylėjau, paskui ir pamiršau (pavyzdžiui, grupė Blue), analizavau Eurovizijos pasirodymus, paskutinįkart budėjau mokykloje…

Džiaugiuosi, kad 2012-ieji bus mano dvylika metų trukusio etapo pabaigos pradžia, tad greičiausiai bus sunkūs metai, reikalaujantys daug energijos, jėgų. Šiais metais, jaučiu, bus daug pokyčių, bet jų nebijau, o laukiu.

Taigi linkiu jums, mano mielieji, ištikimieji skaitytojai įspūdingų ir nepamirštamų Naujųjų metų! Tai paskutinis mano įrašas šiemet, todėl linkiu dar padrybsoti lovoje, padaryti tai, ko visada trokšdavote, bet dėl laiko stokos sau neleisdavote, linkiu paprasčiausiai atsipalaiduoti, kad po to galėtume visomis jėgomis kibti į darbus ir laukti vasaros, o vėliau ir Naujų metų (arba pasaulio pabaigos, čia jau kaip kam)!

Pabaigai, paprašysiu jūsų padaryti štai ką:
1. Nueikite į Google
2. Parašykite “Who’s the cutest”
3. Paspauskite pirmą nuorodą.

Labanakt, 2011-ieji!

Šiandien buvo labai šūdina diena.

cool story, bro.

Turbūt ne vienas pastebėjote, jog pastaruoju metu sparčiai populiarėja Protų mūšiai. Kokiam nors kabake susirenka miesto protingiausieji, susiskirsto į grupes ir atsakinėja į vedėjo klausimus.

Aš - ne išimtis.

Dalyvauju protų kovose su R. Petrausku, tik dažniausiai kovoju ne dėl pirmos, o dėl ne-paskutinės vietos (kaip žinia, paskutinė komanda iškrenta iš žaidimo). Taip yra greičiausiai todėl, jog po mokyklos kontrolinių, kalnų namų darbų ir šiaip nesąmonių, šeštadienio vakarą norisi tik ramiai pasėdėt, atsakinėjimas į klausimus keliauja į antrą planą. Gerai, meluoju. Atsakyti labai stengiamės, bet žinot kaip būna… Turim 5 variantus, iš kurių bent vienas tikrai būna teisingas, bet išsirinkti tą teisingąjį ne visada pavyksta.

Anyway, taigi toks buvo mano šeštadienis.

Pirmadienis - penktadienis mokykloje buvo pasiruošimas cirkui. Žinote, kas yra NMVA? Ogi Nacionalinė Mokyklų Vertinimo Agentūra. Ir ji nuo pirmadienio pas mus viešės savaitėlę, taigi nenuostabu, kad mokytojai puolė į paniką. Mums liepta su visais sveikintis, būtinai būtiniausiai nešioti švarkus, o svarbiausia, aktyviai atsakinėti per pamokas, kai mus stebės. Cha! Jei kas nors kam nors ir gresia, tai tikrai ne mums. Jei vaikščiosim be švarkų - kentės direktorė, jei tylėsim pamokų metu ar išvis jose nepasirodysim - mokytojai, todėl, iš esmės, galim elgtis kaip norime. Bet nesam mes jau tokie beširdžiai…

Savaitės daina (klausyta dažniausiai): James Morrison - I Won’t Let You Go

Savaitės įvykis: Netikėtas pasiūlymas Kalėdų kelionei į Vieną!

Savaitės nuotaika: Prastesnė nei turėtų būti

Savaitės pažymys: 8

Savaitės atradimas: Nuostabus suvokimas, kad jau lapkričio pabaiga, o dar nesnigo (man neįdomu, jei snigo kitur, čia - nesnigo!!)

Taigi, lyg ir viskas.

Myliu, bučiuoju ir iki, kaip pasakytų visų didžiai gerbiamas, vienas talentingiausių pasaulio stilistų - M.P. (portretas apačioje)

Mano mielos damos, nepamirškite paspausti nykštuko į viršų
||
||
V

Aš: Mama, ar galiu ryt su draugėm į Vilnių varyt? Elgsimės gražiai, pažadu.

Mama: Manau, kad negali, negi nepameni, kad žadėjom pas tetą Anelę važiuoti?

Aš: Na, ji vis tiek beveik negirdi ir nemato… Prašau, mama, išleisk!

Mama: Ne, pareiga yra pareiga. Niekur tu nevažiuosi.

Aš: Nu ir gerai, kaip sau nori!

po 5 minučių

Aš: Mama, o gal išleisi? Aš susivarkysiu kambarį, grindis galiu išplaut, iššveisiu vonią, tik išleisk!

Mama: Gerai, bet tik su ta sąlyga, kad namai blizgės.
Aš: ok, būtinai, ačiū tau!

prieš tvarkant namus